Sausio mėnesį VšĮ Pamėginčius švenčia jau 5-ąjį gimtadienį! Norime jį paminėti kartu su Jumis! Tad skelbiame nuotraukų pasakų motyvais KONKURSĄ! Šiuo pandemijos laikotarpiu, norėtume sulaukti viltingų pasakų, pvz. kai trečiajam broliui Jonui kažkas pavyksta. Kviečiame iliustruoti pasirinktų pasakų ištraukas, jas nufotografuojant. O labiausiai pavykusiomis jūsų fotografijomis pasidalinsime Fb paskyroje. Siųskite savo iliustracijas adresu
info@pamegincius.lt
iki sausio 31 d. Būkite kūrybiški ir nesustokite mėginti!
Negirdėta neregėta pasaka
Gi aš einu einu per mišką ir pamačiau drevę. Prilipęs žiūriu — toj drevėj geneliai. Aš tuoj į drevę įlindau, visus genelius išmušinėjau, nusipešiau, išsiskrodžiau, susikūriau ugnelę, nusvilinau, išsikepiau ir suvalgiau. Lendu iš tos drevės laukan — gi nebegaliu išlįsti. Parėjau namo, atsinešiau kirvelį, prasikirtau didesnę skylę ir išlindau laukan. Ir vėl einu einu per tą mišką, klausaus ir girdžiu: trata, braška, barška, švilpia, atūžia tiesiai į mane. Žiūriu žiūriu — devynios stirnos viena koja bešokančios. Aš per tą koją pokšt, ta kojelė triokšt ir nulūžo. Aš stirnų galveles nusukinėjau, kailelius nusimausčiau ir einu. Vėl einu einu per tą mišką, girdžiu: spengia, bimbia, kaukia, čypia, švilpia.
Žiūriu žiūriu — devyni vilkai vieną bitę bepjauną. Aš tuos vilkus nugainiojau, tą bitelę susigavau ir nešuosi. Ta bitelė man prinešė pilnas stirnenas medaus. Toliau einu einu ir priėjau plačią upę. Kai ėjau per lieptą — ir įlūžau, man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito. Ką aš darysiu? Man saldaus vandenėlio gaila palikti, o neturiu kuo gerti. Gi mąsčiau mąstęs, nusivožiau nuo galvos kaukolėlę ir pradėjau gerti tą vandenėlį. Gėriau gėriau, kol saldus buvo, visą išgėriau ir vėl einu. Ir ėmė visi žmonės iš manęs juoktis. Aš dar žvalgausi, ko jie čia iš manęs juokiasi,— gi sako: „Žiūrėk, žmogau, tau ant galvos kaukolės nebėra!” Aš kapt sau su ranka — ir įsmego visi pirštai į smegenis. Nusispjovęs grįžtu atgal, pasiėmiau savo kaukolėlę, užsidėjau ant galvos ir einu. Man dar buvo likusios trys stirnenos pilnos medaus, o septyniose — tiktai vieni koriai. Aš iš tų korių nusilipdžiau kumeliukę ir joju. Prijojau prie smuklės — neturiu kuo kumeliukės pririšti; gluosnio šaką nusilaužiau, prismeigiau, toji ir stovi. Įėjau į vidų — tuščia. Einu prie savo kumelaitės, gi žiūriu — tas gluosnis, kur aš ją prismeigiau, išaugęs ligi pat dangaus. Aš tuo gluosniu pradėjau lipti, lipau lipau ir įlipau į dangų. Tuoj tas savo tris stirnenas su medum nunešęs atidaviau ponui dievui. Man ponas dievas dovanojo septynias karves. Aš tas karves varausi prie skylės, kur įlipau į dangų. Gi žiūriu — mano kumelaitė su visu gluosniu paėjus į šalį. Na, manau sau, ką dabar aš darysiu? Nusivariau tas karves pas šventą Petrą, su juo sumainiau į penkis maišus pelų. Iš tų pelų pradėjau vyti virvę, vijau vijau ir nusivijau, Įsibedžiau baslį, prisirišau tą virvę ir leidžiuosi žemyn. Leidausi leidausi ir pritrūkau virvės, tai ir kybau ore. Atjojo arklininkai, susikūrė po manim ugnį. Kaip sprogo ugnies sprogulė į mane ir išdegė man užpakaly drevę. Atlėkė bitės, susimetė į tą drevę ir prinešė medaus. Aš viena ranka į virvę įsikibęs turiuos, o antra ranka medų kabinu. Kabinau kabinau, matai, ir labai sunkus palikau, virvė man nutrūko, ir nukritau į pragarą.
